Rugpjūčio 30 dieną LNK eteryje startuos naujas lietuviškas serialas „Iki pasimatymo, mama“, apjungsiantis komedijos, fantastikos, istorijos, socialinės realybės ir kulinarinio šou elementus. Serialo autoriai „Freaky Production House“ ir prodiuseris Laimonas Kirkutis sako, kad naujasis jų darbas – tai pirmasis tokio daugiaplanio žanro serialas Lietuvoje, ryškiai išsiskiriantis savitu, nelėkštu ir taikliu humoru bei intriguojančiomis situacijomis.

Serialo kūrėjai įtrauks žiūrovus į šmaikštų ir kuriozišką žaidimą su laiku. Pirmoji serialo „Iki pasimatymo, mama“ serija LNK žiūrovus nukels į sovietinius „deficito“ laikus – 1970-uosius, kai pagrindinis maistas ant stalo buvo „teftelių“ dėžutė ir kefyras, o gauti bananą atrodė neįmanoma misija net kolūkio pirmininkui. Tipiška sovietinė šeima – tėvas kolūkio pirmininkas Mykolas (aktorius Juozas Bindokas), motina kaimo mokyklos anglų kalbos mokytoja Verutė (aktorė Nijolė Sabulytė) ir du sūnūs Albertas (aktorius Deividas Jonauskis) ir Žydrūnas (aktorius Domas Malajavas) – gyvena standartinį sovietinį gyvenimą. Bet sūnūs nerimsta ir rūsyje įsirengę technines – kūrybines dirbtuves mėgina išgauti amžinojo sotumo eliksyrą. Vieno bandymo metu įvyksta šalutinė reakcija ir sūnūs kartu su tėvu patenka tiesiai į 2010-uosius. Atidarę rūsio dangtį, jie išlipa parduotuvėje. Šeimą ištinka ne tik kultūrinis, bet ir gastronominis šokas. Kur jie? Gal Amerikoje, o gal Havajuose? „Reikia saugotis provokacijų, nes visur gali tykoti KGB klasta“, - mano tėvas. Deja, mama Verutė taip ir lieka 1970-uosiuose. Su ja šeimos vyrai bendrauja pačių sukonstruotu aparatu, kurį vadina vaizduokliu. Sūnūs ir toliau kuria sotumo eliksyrą ir bando sugalvoti, kaip grįžti į atgal į praeitį. Bet ar tie seni laikai jiems vis dar atrodo viliojantys?

Patikimiausias žmogus įtariam tėvui pasirodys kulinaras Linas Samėnas, kuris bandys laike pasiklydusius herojus atvesti į protą ir išaiškinti, kokiame laike ir kur jie atsidūrė. Vieną geriausių Lietuvos virėjų Liną Samėną televizijos žiūrovai jau gerai pažįsta kaip laidos „Susitikime virtuvėje“ vedėją, kulinarinio šou „Iki pergalės! Virėjų kovos“ auksinį šefą, kulinarinės knygos „Virtuvės knyga“ autorių. „Nors aktoriaus duona man nauja, bet gerai, kad seriale sėdėsiu „savo lėkštėje“ ir vaidinsiu save patį“, - juokauja  charizmatiškasis virtuvės meistras.

Serialo autoriai pripažįsta, kad vaidmenims ieškojo talentingų, įdomių, naujų, žiūrovams dar neatsibodusių veidų. Seriale „Iki pasimatymo, mama“ vaidins ir patyrę, ir jauni, dar tik pradedantys savo kūrybinę karjerą, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio dramos teatrų aktoriai.

Serialą „Iki pasimatymo, mama“ prodiusuoja „Freaky Production House“, populiarių televizijos laidų „Susitikime virtuvėje“ , „Stresas“, „Penktokų iššūkis“, „Di Archy kodas“, „IKI pergales! Virėjų kovos“, „Dar pažiūrėsim“ autoriai.

Kūrėjai žada itin gerą ne tik turinio, bet ir vaizdo kokybę, mat „Iki pasimatymo, mama“ filmuojamas tokia pat technika, kaip nufilmuotas paskutinis serialo „Daktaras Hausas“ sezonas.

Žiūrovai naująjį televizijos serialą „Iki pasimatymo, mama“ matys nuo pirmadienio kiekvieną darbo dieną 18.25 val. per LNK.

www.kirkutis.lt

Apsilankykite tinklalapyje: www.kirkutis.lt

Ne pabaigos žodis – apie graudžius mazgelius…

                      Parašęs knygoje paskutinį tašką, visiškai nesijaučiu ją užbaigęs. Neturėjau tikslo nutapyti išsamų Stasio Anglickio paveikslą, nes to padaryti iš viso neįmanoma. Kad ir kiek besistengtume smulkmeniškai fiksuoti visus gyvenimo faktus ir įvykius, atvaizdas niekada nebus toks pat, koks ir vaizdas. Gyvenimas turtingesnis ir įvairesnis už bet kokį mūsų kūrinį apie jį. Žmogus visada visapusiškesnis ir sudėtingesnis, negu bandymai apie jį parašyti ar jį pavaizduoti.

                      Ši knyga tebūna tik maži fragmentai ilgame ir sudėtingame pokalbyje apie poeto ir mokytojo Stasio Anglickio gyvenimą ir kūrybą. Tokia jau kūrėjo dalia – jį pamiršta ir vėl iš naujo atranda, apie jį nutyla ir vėl garsiai prakalba, jį kviečia scenon įvairių jubiliejų progomis ir vėl kuriam laikui palaidoja knygų puslapiuose. Tokia jau dalia.

                      Kas šventės, įšventės

bei atšventės ir

jubiliejai? Graudūs mazgeliai,

rodantys atminties plyšius,

laiko liūto neapvaldomumą.

          („Antikalendorius“, 1979)

Toks visagalis laikas, kuris guodžia ir baudžia, naikina ir išsaugo, nuvertina ir išaukština, netikėtai įbruka į rankas seniai užmirštą eilėraštį ar kur nors paslepia knygą, kuri visuomet būdavo prieš akis.

Šimtas metų nuo Stasio Anglickio gimimo. Jau apsitrynę kasdieninio buitiškojo gyvenimo faktai, jau pradeda pasimiršti smulkmenos, kurios kartais trukdo (o kai kada padeda) suvokti žmogaus charakterio gelmes. Buvusi buitis vis labiau įgyja būties solidumo. Ir netikėtai išgirstas pasakojimas apie poetą jam gyvam esant galbūt būtų smulkmena pavadintas, o dabar tampa metaforiškas, simboliškas, prasmingas.

Taip ir lipdom iš nuotrupų laiko toliuose blėstantį portretą, taip ir klijuojame atminimo fragmentus, kurie užsiliko mūsų, Stasį Anglickį pažinojusių žmonių, galvose, jo raštų puslapiuose, kurie išnešioti po visą Lietuvą. Užsiliko nuotraukose ir pasakojimuose, eilėraščiuose ir knygų recenzijose, laikraščių straipsniuose ir rankraščių juodraščiuose. Marga atminties mozaika, sudėliota iš nedidelių gabalėlių. Tokia memuaristo dalia  - sulipdyti į vieną knygą tai, kas pabirę ir pasklidę, išsibarstę ir pasimiršę, išsimėtę ar stropiai saugoma muziejuose ir archyvuose.

Stasys Anglickis buvo uždaras žmogus. Jis nemėgo atvirai rodyti savo jausmų, jis nesistengė kiekvienam atverti savo sielos gelmių. Net ir poezijoje jis labiau buvo mąstantis, o ne jaučiantis, labiau filosofuojantis, o ne atvirai besižavintis.

              Visagalis laikas, priskaičiavęs šimtą metų nuo Stasio Anglickio gimimo dienos. Ši sukaktis ir paskatino dar kartą perskaityti mokytojo ir poeto gyvenimą, kūrybą, prisiminti jo žodžius, užrašytus popieriuje ir įsirašiusius jį pažinojusių žmonių atmintyje. Į šią knygą jų pakviesta tik nedidelis pulkelis.

               Knygos autorius labai dėkingas žmonėms, kurie kelis dešimtmečius taip šiltai ir jaukiai puoselėjo poeto ir mokytojo atminimą ir niekada nepamiršo, koks svarbus jų gyvenime buvo Stasys Anglickis ir jo žmona Janina. Pirmiausia – tai poeto vaikai ir vaikaičiai, buvę kolegos mokytojai ir mokiniai. Knygos autorius dėkingas visiems, kurie parašė ar papasakojo prisiminimus apie poetą ir mokytoją Stasį Anglickį.

Užbaigti paskutinę šios knygos apybraižą negaliu tragiškai sunkiomis melodijomis ir graudžiai liūdnomis spalvomis. Tebūnie čia pasakyta apie meilę – apie tas Stasio Anglickio atrastas brastas ne tik per upę, bet ir per gyvenimo tėkmes.

Sulaukęs septyniasdešimtmečio Stasys Anglickis parašo eilėraštį „Prie atrastos brastos per upę“ (1975). Apie meilę, kurią iškelia poetas į visų vertybių viršūnę. „Kas man diena/ Ir kas man saulė,/ Jeigu man trūksta meilės“. Ji poetui dovanoja „žiedų spalvas“, „prinokusią ramybę“, „įgalina save pasėti būčiai“.

                      Meilė – vertybių vertybė, gyvenimo esmė ir prasmė. Taip sako poetas, turintis didžiulę patirtį. Taip kalba žmogus, patyręs įvairiausių malonių ir nemalonių. Sunku būtų suabejoti jo įžvalgomis ir bandyti jas paneigti. Ypač kai poetas įsakmiai mus ragina:

                      Tiktai atminkite:

Jeigu nubustumėt

Po šimto ar

Po gero tūkstantmečio,

                      Jūs nieko neberastumėt –

                      Nei savo gulto,

                      Nei savo krėslo,

                      Nei savo židinio,

                      Nei savo sodo,

Nei savo rankų, kojų,

Nei savo galvos,

Bet meilę, meilę

Jūs teberastumėt!

Jinai taip pat ilgėsis

Po žydinčiom magnolijom

Ir lauks, ir lauks susitikimo

Prie atrastos brastos

Per upę.

Meilė Stasio Anglickio lyrikoje skamba kaip tyras, skaidrus, romantiškai pakylėtas leitmotyvas. Tegul ji skamba tol, kol mes mokėsime ją išgirsti. Nes ji – mūsų gyvenimo Alfa ir Omega. Nes ji – visko pradžia ir pabaiga.

Ką aš galiu spręsti

Apie kitimą, laiką, būtį?

Aš nežinau, ką man pateiks

Paskiausias pluoštas saulės.

Man rodos, kad tai bus

Mūsų buvimo Alfa ir Omega,

Rašoma tik dviejų skiemenų žodžiu: meilė.

Iš jos mes gimstame, į ją ir grįžtame.

                               („Alfa ir Omega“, 1978)

Psichologai sako: jei negali pakeisti įvykių, keisk požiūrį į juos. Kai atrodo, kad pasaulis pasidaro juodas ir per daug varginantis, galbūt ne iš to taško į viską žiūri.  Pakeisk matymo rakursą – ir viskas pasikeis. Šią paprastą ir visiems žinomą tiesą priminiau todėl, kad ji buvo svarbi Stasiui Anglickiui.

Iš Vilniaus išvyko į provinciją, pasinėrė į pedagoginį darbą, kasdienybė skandinte skandino. Tačiau taip geriau pažino gyvenimą, dirbo labai kilnų ir be galo reikalingą darbą – mokė ir auklėjo jaunimą.

Buvo išmestas iš Tarybinių rašytojų sąjungos, apšauktas tyleniu, laikraščiai ir žurnalai nebespausdino kūrybos. Tačiau tai buvo intensyvaus apmąstymo laikas, įsijautimo į gamtos grožį ir į žmogaus sielą laikas. Argi mokytojo darbas mažiau reikalingas už rašytojo? Geriau patylėti kurį laiką, kad paskui nereikėtų gailėtis dėl visokiausius vadus ir vienintelės partijos pergales šlovinančios poezijos. Neprirašė Stasys Anglickis tokių eilėraščių, ne. Tylėjimas nėra pats baisiausias dalykas, svarbu – kuriuo metu ir dėl ko tu tyli.

Arba vėl. Nuošali vieta – Olesinė. Toli iki mokyklos. Galima dejuoti ir bambėti. Tačiau – nuostabus gamtos prieglobstis. Kiek einant kelis kilometrus į darbą ir iš jo gimė eilėraščių, kiek nušvito metaforų, kiek atmintin nugrimzdo paupio vaizdų…

Taip, yra dvi pusės – tamsioji ir šviesioji. Pats gali pasirinkti, kurią matyti. Pats, ir niekas kitas. Štai poetas Vladas Braziūnas „Naktiraščiuose“ paliudijo, iš kurios pusės į gyvenimą žvelgė Stasys Anglickis.

Vladas Braziūnas: Yra (deja, jau tik netolimoje atminty) Lietuvoje vienas žemaičių poetas. Amžiumi senas, bet visąlaik, sakiau, norėčiau pabandyti: paimt jo ir kokių „jaunųjų“ eilių, sumaišyti puslapius kaip kortas – niekas neįtars, kad jo eilės –

ne jų.

       Taigi su tuo poetu, su Stasiu Anglickiu, važiuojam mudu į vakarą vienoje kaimo mokykloj jo gangreit bendraamžės Salomėjos Nėries krašte. Pakeliui jis ir sako: tik tu, Vladai, nieko ten nesakyk, kad aš nelabai prigirdžiu. Tu pakalbėk apie mane, paskui duok ženklą man, aš pakalbėsiu, paskaitysiu… Ir tuoj paaiškino, kad nepamanyčiau, jog gėdijasi. Mano kurtumas, sako, yra didžiausia palaima. Viešpats man ją pasiuntė – norėdamas išsaugoti mane kūrybai: apsaugot nuo pasaulio triukšmo. (2000)

Prie šių poeto žodžių daugiau nieko nebenoriu pridurti. Belieka knygos pabaigoje parašyti daugtaškį…

1.      ATOTAKOS.

Eilėraščiai. – Šiauliai: Delta, 1994.

2.      TYLIOS MANO DAINOS.

Leidinys skirtas Zigmo Gaidamavičiaus – Gėlės šimtmečiui. – Šiauliai: Delta, 1994.

3.      RANDAI ANT RENTINIO.

Eilėraščiai. – Vilnius: Knygnešio redakcija, 1996.

4.      VEIDRODIS ALTORIUJE.

Eilėraščiai proza. – Šiauliai: Saulės delta, 1998.

5.      BALTOSIOS NAKTIES PAUKŠTIS.

Atsiminimai apie poetą Juozą Ruzgį. – Šiauliai: Saulės delta, 2000.

6.      TARPUAMŽIO LOPŠINĖ.

Eilėraščiai. – Šiauliai: Saulės delta, 2001.

7.      ATEIK BANGOSNA UŽMIRŠTIES…

Eskizai: portretas ir likimas. – Šiauliai: Saulės delta, 2002.

8.      KURŠĖNŲ ENCIKLOPEDIJA.

(Kartu su rašytoju Stasiu Lipskiu). – Vilnius: Žuvėdra, 2005.

9.   PASAULIN ŽVELGĘS AKIMIS VENTOS. Stasys Anglickis Kuršėnuose:

            gyvenimo ir kūrybos fragmentai. – Vilnius: Žuvėdra, 2005.

10. AD VENTUS. Eilėraščiai. – Vilnius: Žuvėdra, 2006.

http://www.rasytojai.lt/writers.php?sritis=rasytojai&id=142&jaunieji=0
http://www.tekstai.lt/tekstai/kirkutis/index.htm
http://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Kirkutis
http://www.zuvedra.lt/page_1139751836531.html
http://www.zuvedra.lt/page_1139751882328.html
www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,booksView.view;id,244 - 21k -
www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,writers.view;id,207 - 17k -

 Vilniuje sėkmingai gyvuojanti leidykla “Žuvėdra” išleido Vytauto Kirkučio eilėraščių rinkinį “ad Ventus”. Tai dešimtoji (poezijos – penktoji) poeto, prozininko ir publicisto, Zigmo Gėlės premijos laureato knyga. Naujausiuose eilėraščiuose ryški dvasinio gyvenimo kaita, kurią lemia sudėtingi ir prieštaringi šiandienos pokyčiai. Autorius skaitytojui atveria gilesnius būties klodus, siūlo kartu pamąstyti apie pastovius ir kintamus gyvenimo ženklus, susieti įvairias daugiaprasmio ir prieštaringo pasaulio sanklodas.

- Nenorėčiau, kad knygos pavadinimas būtų tiesiogiai siejamas su Advento – prieškalėdinio laukimo laikotarpiu, - sako knygos autorius Vytautas Kirkutis. – Prieškalėdinio laukimo pigus šurmulys neturi užslopinti mūsų noro giliau pažvelgti į šiandieninio žmogaus dvasios būseną, pajusti įsidūkusios gamtos (Ventus – lot. vėjas) bei lėtos ir santūrios Žemaitijos upės Ventos dermes.

Eilėraščiuose suskamba nuolatinio laukimo ir vilties sulaukti motyvas. Asociacijų gijos nusitęsia į kultūros, religijos, istorijos, gamtos klodus, ragina mus surasti pačius netikėčiausius ryšius, kurie nepamatomi iš pirmo žvilgsnio. Vytauto Kirkučio eilėraštis filosofinis, atveriantis plačias erdves mąstymui ir matymui.

Knyga turėtų sudominti tuos, kurie iš poezijos nelaukia dainingo paprastumo ir tuštoko skambumo. Jei norite skaityti ir mąstyti – rinkitės eilėraščių rinkinį “ad Ventus”.